BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mundane Answers to COSMO Questions

Lithuanian COSMOPOLITAN has just sent me a list of their readers' questions about the business of being a writer. Here I am posting the questions as well as my answers to them.


Ką reiškia būti rašytoja: kiek tai emocinių ir fizinių jėgų kainuoja?


Tai kainuoja visą gyvenimą. Rašytoja neturi nei darbo valandų, nei viršvalandžių. Kad ir kur būčiau, kad ir ką daryčiau, giliai mintyse kiekvieną pažintį, kiekvieną įspūdį, kiekvieną sapną „matuoju“ prie galvoje knibždančių siužetų. Vos atidavusi knygą į spaustuvę, jau puikiai žinau, ką galėjau parašyti daug geriau, ir skubiai sėduosi prie naujo rankraščio, tikėdamasi, kad jis bus įdomesnis, prasmingesnis ir išradingesnis už ankstesnįjį. Taip ir audžiu iš kasdienybės gijų savo raštą, giliai širdyje labiau už viską nuogąstaudama, kad iki gyvenimo pabaigos taip ir nesuspėsiu parašyti tos tikrosios, tobulosios savo knygos.


Kiek pastangų, talento ir darbo reikia įdėti, kad galėtum parašyti knygą?


Tiek, kiek turite, netausojant nė kruopelytės. Nedirbant ir nesistengiant neįmanoma sužinoti, kiek iš tikrųjų turi talento, ir ką gali su juo nuveikti. Talentas atsiskleidžia tik dirbant. Tik stengiantis tobulėti, jis išsiskleidžia visa savo galia ir visu puikumu. Parašyti knygą – tas pats, kas kartu su savo veikėjais nugyventi dalį jų gyvenimo. Bet šito negana! Reikia viską perteikti taip, kad tą gyvenimą kartu su tavo veikėjais galėtų nugyventi ir skaitytojai. Iš pradžių knygos įvykiai ir dialogai išplaukia kažkur giliai iš pasąmonės. Skubiai juos gaudau ir rikiuoju į pastraipas bei skyrius. Dažnai tie fragmentai manęs neklauso – išsprūsta iš savo vietos, peršoka į kitą, išvis atsisako prisiderinti prie bet kokios tvarkos. O kartais jie mane pergudrauja – patys ima ir susidėlioja į siužeto liniją. Leidžiu jiems elgtis kaip tinkamiems, kad ginkdie nepraleisčiau ko nors svarbaus, esminio, pakeisiančio visą pasakojimo eigą. Kai jau veikėjai ir jų mintys išsišėlsta, peržiūrinėju juos iš naujo – padailinu, patikslinu, sudėlioju į vietas, kad viskas visiems net ir šalies gerai matytųsi. Paskui siunčiu redaktoriams, leidėjams ar šiaip literatūrą jaučiantiems ir išmanantiems žmonėms, klausausi jų pastabų: kas prikaustė jų dėmesį, kas prajuokino, kas buvo neaišku, ir peržiūriu rankraštį iš naujo, nešališkų skaitytojų akimis. Taigi, visų pirma – pastangos ir darbas, o per juos savaime atsiskleidžia talentas stebėti, pastebėti ir perteikti.


Kokių talentų bei charakterio bruožų reikia norint tapti rašytoja? Ir be kokių tiesiog neįmanoma apsieiti, kodėl?


Pirminės ir esminės sąlygos – vaizduotė, meilė kalbai ir poreikis pasakoti. Kitaip tariant, turėti, ką pasakyti, žinoti, kaip tai pasakyti, ir suprasti, kodėl tai sakai.


Paskui svarbiausia – valia ir kantrybė. Visų pirma, reikia labai daug valios kiekvieną mielą dieną sėsti prie klaviatūros ir atkakliai į skaitmeninę laikmeną dėlioti galvoje sirpstančias mintis. Maskvos nieks per dieną nepastatė, o romano nieks per valandą neparašė. Geriausios pasaulio knygos buvo kuriamos metų metus. Paskui reikia labai daug kantrybės ne vieną kartą skaityti tai, ką parašei – dailinti kalbą, taisyti charakterius, tobulinti siužetą. Dar daugiau kantrybės prireikia, išsiuntus rankraštį, sulaukti leidyklos verdikto. Juo kantrybės išbandymai toli gražu nesibaigia – dar reikia įdėmiai ir, žinoma, kantriai išklausyti leidėjų, redaktorių, dailininkų, korektorių ir kitų suinteresuotų asmenų pastabas. Vien išklausymo nepakanka. Visas pastabas reikia įsisavinti, apmąstyti ir pagal jas vėl sėsti taisyti teksto. Akivaizdu, kad to neįmanoma padaryti be valios. Paskui reikia vėl kantriai laukti, kol knyga pereis visus gamybos etapus ir pasirodys knygynuose. Tada belieka visai nedaug – kantriai išklausyti visą profesionalią ir mėgėjišką kritiką, giliai pakvėpuoti ir su nauju ryžtu bei valia kibti į kitą kūrinį.


Ar svarbu rašytojui išsilavinimas? Ar svarbu tobulinimosi kursai ir konkursai? Ką iš jų galėtum parekomenduoti (jei tokie pagalbos vadovai apskritai yra)?


Išsilavinimas svarbus kiekvienam žmogui, rašytojui – ypač. Visų pirma dėl to, kad supažindina su galimybėmis į tuos pačius dalykus pažvelgti iš daug skirtingų perspektyvų, įsijausti į kitų žmonių pozicijas, jausenas, mąstymo būdus. Pavyzdžiui, studijuojant astrofiziką, pasaulis atrodo vienaip, o gilinantis į genetiką – visai kitaip. Visi šie skirtingi požiūriai į žmogų ir visatą atveria neišsenkančias svaiginančių ir intriguojančių siužetų galimybes.


Rašymo ir pasakojimo menas egzistuoja jau ne vieną tūkstantmetį ir per amžių amžius laikosi ant tų pačių pamatinių taisyklių. Talentingi ir sumanūs rašytojai anksčiau ar vėliau bandymų ir klydimų būdu šias taisykles neišvengiamai išsiaiškina patys, bet tai gali kainuoti nemažai ištvermės ir pastangų, o kartais visai netrumpai užtrukti. Kūrybinio rašymo studijų programos ir tobulinimosi kursai padeda sutaupyti daug laiko bei vargo ir visas pagrindines rašymo amato gudrybes išdėsto per porą metų. Paskui tik nuo kiekvieno rašytojo talento ir kūrybingumo priklauso, kaip veiksmingai ir sumaniai jis arba ji tas taisykles panaudos. Be to, šios programos ir kursai padeda susipažinti su žmonėmis, kuriems gyvenime rūpi panašūs dalykai ir siekiai. Vien paprasčiausias bendravimas su kitais rašytojais praturtina vidinį pasaulį naujomis kūrybinėmis mintimis. O kai su tais žmonėmis dar gali pakalbėti ir apie savo kūrybą, ji iškart įgyja „antrą kvėpavimą“, o tu – didesnį pasitikėjimą savo pašaukimu ir jėgomis.


Lietuvoje tokių studijų programų ar tobulinimosi kursų, deja, nėra. Tie reti ir chaotiški seminarai, kurie kartais vyksta, tinka visiškai pradedantiesiems arba tiems, kurie nori užmegzti naujų pažinčių literatūros pasaulyje, tačiau jokio nuoseklaus tobulėjimo perspektyvų šios pamokėlės pasiūlyti negali. Norinčioms nuodugniau pasigilinti į rašymo meno paslaptis patarčiau rinktis užsienyje siūlomus seminarus arba kūrybinio rašymo studijų programas. Iškart įspėju, kad visi jie labai nepigūs. Bet net ir šiuo atveju nedera nuleisti rankų – juk bandymų ir klydimų metodika prieinama absoliučiai visiems.


Ar įmanoma išgyventi iš rašytojo darbo Lietuvoje? Kaip jaunus rašytojus vertina leidyklos? Nuo ko pati pradėjai sugalvojusi parašyti knygą?


Iš literatūros rašymo Lietuvoje išgyventi neįmanoma. Na, nebent rašytumėte po penkias knygas į metus, kurių kiekvienos būtų parduodama dešimtys tūkstančių egzempliorių (kas mažai tikėtina, žinant, kad vidutiniški lietuviški tiražai dažniausiai siekia apie porą tūkstančių). Bet iš rašymo amato išsiversti įmanoma. Tik reikia sugebėti rašyti labai skirtingais žanrais (nuo reklamos skelbimų iki keliatomių romanų) ir labai skirtingoms tikslinėms auditorijoms (nuo namų šeimininkių iki universiteto profesorių).


Leidyklos – tokios įstaigos, kurios apskritai visus rašytojus vertina be ypatingų emocijų, kaip žaliavą, kurios vertė ir rūšis priklauso išimtinai nuo to, kiek pelno ji gali atnešti, slapta svajodamos apie tokią programinę įrangą, kuri knygas generuotų pagal iš anksto paruoštas „sėkmės formules“, neprašydama didesnių honorarų, emocinės paramos ir šiaip jokio ypatingo dėmesio. Jauniems rašytojams tokioje situacijoje ypatingai striuka, nes jie dar neturi jokių publikacijų, kurios konkrečiais skaičiais galėtų įrodyti jų „pelningumą“. Belieka vadovautis senovės romėnų išmintimi – fac et spera, t.y. dirbti ir viltis, kad kas nors kaip nors kada nors tavo darbą pastebės ir juo patikės.


Aš asmeniškai pradėjau rašyti ir vis dar rašau išimtinai kitų žmonių tikėjimo ir paramos dėka. Pirminis impulsas rašyti buvo tiesiog pasąmoninis noras išreikšti tuos pojūčius ir mintis, kuriems nerasdavau kitos tinkamos išraiškos kaip tik raštą. Tas mano pasąmoningai užrašytas mintis pastebėjo geros valios žmonės, kurie man pasiūlė jas spausdinti arba nešti į konkursus. Taip reikalai ir pajudėjo kaip kokia riedanti sniego gniūžtė. Iš lūpų į lūpas žinia apie mane ir mano rašymą pasiekdavo vis naujus žmones, jie man duodavo vis naujo įkvėpimo ir naujų minčių. Susikaupė visai nemažas kūrinių pluoštas. Draugai ir kolegos paskatino mane jį nešti į Lietuvos rašytojų sąjungą, ši man skyrė Kultūros ministerijos metinę stipendiją pirmosios prozos knygos leidybai. Taip knygynuose atsirado „Ieškau darbo!“. Tuomet pradėjo plūsti dar daugiau pasiūlymų ir pakvietimų, kurie pamažu virto pjesėmis, straipsniais, spektakliais, romanais… Nejučia rašymas tapo gyvenimo būdu, pragyvenimo šaltiniu, savotišku viešu įsipareigojimu. Dabar žiūriu į jį sąmoningai ir atsakingai – stengiuosi nuolatos tobulėti, nebijoti rizikuoti, keistis, ieškoti vis naujų šio amato ir meno briaunų. Mano pačios nuostabai, gyvenimas ima žibėti vis ryškiau ir skaisčiau kaip meistriškai šlifuojamas deimantas.


Kaip tapti sėkminga rašytoja?


Sėkmė slidi ir nenuspėjama. Ji tikrai nepaklūsta jokioms formulėms, receptams ar dėsniams. Pavyzdžiui, neseniai susipažinau su viena labai garsia JAV rašytoja. Jos romanai išversti į visas didžiąsias pasaulio kalbas, jos pjesės statomos visų žemynų teatruose, bet kai uždaviau jai šį klausimą, ji šyptelėjo ir tepasakė: „Tiksliai nežinau kaip, bet tikrai žinau, kad lengva nebus – šitą pjesę, kurią dabar stato visas pasaulis, aš parašiau prieš 20 metų“. Štai kiek laiko kartais tenka laukti sėkmės, o kol lauki belieka nepaliaujamai rašyti, tobulėti, būti atvirai pasauliui ir leisti jam tave keisti, nebijoti rizikuoti ir įsiskaudinti – ką padarysi? sėkmė nekenčia bailių, ir visada atidžiai įsiklausyti į save ir į kitus. Tuomet labai tikėtina, kad anksčiau ar vėliau išgirsi nežinia iš kur atsklidusį, tik tau vienai skirtą, bet visų girdimą „JAU!“.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Leave a Reply